INTERVIU: snieglentininkas Victor De Le Rue

De Le Rue dinastija yra viena puošniausių snieglenčių sporto istorijoje. Šeimos vardas buvo siejamas su Olimpiniais medaliais, Pasaulio čempionatų taurėmis, Freeride pasaulinio turo trofėjais ir TransWorld SNOWboarding apdovanojimais. Tačiau Victor‘as, jauniausias iš penkių vaikų, kilusių iš nedidelio kurorto Prancūzijos Pirėnuose, dirbo išsijuosęs ir kantriai laukė savo šlovės akimirkos.
Pasirodęs baigiamojoje TransWorld filmo „Origins“ dalyje, jis parodė savo visas kortas ir pasiekimus, pagaliau atėjo tas ilgai lauktas laikas – didžiausios snieglenčių sporto kompanijos dabar perša savo paslaugas kukliam ir aistra degančiam vyrui, kuris dabar yra vertinamas kaip vienas kūrybiškiausių, drąsiausių ir universaliausių žmonių, planetoje. [2016.12.08]

Į save: Interviu su Victor De Le Rue

Interviu: Ed Leigh
Publikuota: TransWorld SNOWboarding Magazine, 2015 Lapkričio leidinyje
Vertė: Vilturas

De Le Rue dinastija yra viena puošniausių snieglenčių sporto istorijoje. Šeimos vardas buvo siejamas su Olimpiniais medaliais, Pasaulio čempionatų taurėmis, Freeride pasaulinio turo trofėjais ir TransWorld SNOWboarding apdovanojimais. Tačiau Victor‘as, jauniausias iš penkių vaikų, kilusių iš nedidelio kurorto Prancūzijos Pirėnuose, dirbo išsijuosęs ir kantriai laukė savo šlovės akimirkos.
Pasirodęs baigiamojoje TransWorld filmo „Origins“ dalyje, jis parodė savo visas kortas ir pasiekimus, pagaliau atėjo tas ilgai lauktas laikas – didžiausios snieglenčių sporto kompanijos dabar perša savo paslaugas kukliam ir aistra degančiam vyrui, kuris dabar yra vertinamas kaip vienas kūrybiškiausių, drąsiausių ir universaliausių žmonių, planetoje.

Arêches-Beaufort, Prancūzija. Nuotrauka: Andy Wright / Origins

Apibūdink De Le Rue šeimą

Yra du tėvai, kurie turi parduotuvę, Saint-Lary slidinėjimo kurorte Pirėnuose. Jie dirbo itin sunkiai visą savo gyvenimą. Jie paaukojo daugybę savo galimybių, vardan savo vaikų, net nesuprasdami, ką patys jie daro. Mes vaikai, esame keturi broliai ir viena sesuo. Francois – yra vyriausias – jis 12 metų vyresnis, negu aš, jam 38. Šiuo metu jis inžinierius, bet anksčiau buvo labai geras snieglentininkas, Prancūzijos vice čempionas. Kitas – Xavier‘as – na, jūs žinot Xavier‘ą. Tuomet mano sesuo, Sabine, ji buvo Pasaulio Jaunių Vice čempionė. Tada yra Paulo [Paul Henri], jis dalyvavo boardercross čempionate Turine ir laimėjo bronzos medalį. Ir tuomet esu aš, jauniausias.

Jie visi buvo konkurencingi čiuožėjai. Ar taip tu pradėjai?

Visi jie yra vyresni, nei aš, ir kai dar buvau vaikas, jie jau buvo sporto klubo nariai mūsų gimtajame kurorte. Jie keliavo iš vienų varžybų į kitas, laimėdami, švęsdami ir kitaip smagiai leisdami laiką. O aš buvau tik vaikas ir visa tai mačiau. Tačiau, aš buvau namie, savo sniego parke, kur paprasčiausiai slidinėjau ir smagiai leidau laiką. Nors kažkuriuo momentu ir pats pradėjau varžytis. Patekau į Pirėnų komandą, pirmiausia čiuožusią Freestyle, o vėliau Boardercross Prancūzijos čempionate. Tuomet gavau keletą rėmėjų – Burton ir keletą kitų. Vienu momentu turėjau apsispręsti: keliauti į boardercross renginį su savo komanda ar vykti filmuotis savo rėmėjų puslapyje? Keliavau ten, kur labiau norėjosi – filmuoti freestyle, ir kasmet taip dirbant, šiandien esu čia.

Kokie buvo tavo pirmieji metai Aliaskoje?

Išvykau su Xavier‘u ir Standard savo pirmaisiais metais, kas man, 22 metų vaikiui, buvo nerealu – nuo vietinės produkcijos – tiesiai į Standard filmus. Tai buvo „nesveika“. Stebėjau jų darbą ir pirmos dienos buvo išties sunkios. Xavier‘as labai smarkiai nukrito savo pirmajame bandyme. Manasis pasibaigė vos už 5 metrų, kai „užsiverčiau sniegu“ – teko sustoti. Tąnakt kalbėjom ir sakėm: „Okay, pradėkim lengviau ir padarykim geriau“. Kiekvienais metais Aliaskoje išmoksti naujų dalykų, išbandai vis ką nors naujo, tad kasmet gauni vis daugiau ir daugiau pasitikėjimo išvydus naują teritoriją.

Daugumos žmonių susipažinimas su Aliaska būna lėtas ir pastovus, ramiai apsipranta, kol filmuotojų komanda pradeda jais pasitikėti. Tavo situacija buvo priešinga – krikštas ugnimi su Xavier‘u ir Standard filmais.

Taip, tai buvo beprotiška, ypač dėl to, kad niekad ne‘freeride‘inau. Prieš atvykstant į Aliaską, turėjom vieną bandymą Šveicarijoje. Tik vieną dieną, pažiūrėti, kaip viskas „veikia“ – šuoliai iš sraigtasparnio, kaip dirba filmo komanda ir fotografai, taip pat pažiūrėjome ar aš ten „tinku“. Viskas pavyko puikiai ir dabar tam turiu priklausomybę.

Victor'as pirmą kartą pamato perėjimą - tai akimirka, kai jis suvokia, jog tai bus unikalus kadras su Cab 540 šuoliu. 
Arêches-Beaufort, Prancūzija.
Nuotrauka: Andy Wright / Origins

Visi pabuvoję Aliaskoje turi „baisiąją istoriją“. Kokia tavoji?

Buvome labai populiariame Aliaskos taške su Absinthe komanda, filmavom „Dopamine“ filmą. Mūsų buvo 6 snieglentininkai, kas yra labai daug vienoje zonoje. Kiekvienoje linijoje buvo čiuožiančių. Norėjau nušokti nuo atbrailos, tad nusigavau iki pat viršaus apsižvalgyti. Buvau trys ar keturi metrai nuo atbrailos krašto, nes nenorėjau prieiti per arti. Ir tuomet už dviejų metrų nuo savęs, už nugaros, išgirdau „crk, crk, crk, crk, crk“ garsą. Atbraila pradėjo lūžti – mačiau tą lūžį kylantį kalno ketera. Pagalvojau, „Velnias, jei šitas gabalas atskils, aš miręs!“. Luitas buvo mokyklos autobuso dydžio, tad be kalbų būčiau žuvęs. Nustojau judėti ir pasidėjau snieglentę į sniegą, tačiau nežinojau ką daryti, ar traukti raciją ir perspėti kitus, kad saugotųsi manęs. Tuomet suvokiau, kad jei mokyklinio autobuso dydžio sniego luitas visgi kristų, jie akivaizdžiai mane pastebėtų. Tad tiesiog atsargiai perkėliau kūno svorį kur galėjau ir ant kelių judėjau link keteros. Nieko nenutiko ir aš išgyvenau, tačiau kitu atveju būtų buvę tragiška. Niekas nesuprato pavojaus, kadangi nieko nenutiko, tačiau man tai buvo didelė įtampa.

Kaip su tuo susidorojai? Ar reikėjo laiko apdoroti informacijai kas nutiko, ar tiesiog susikaustei?

Buvau labai įsitempęs, bet tuomet viską išanalizavau, stengiausi pasimokyti iš savo klaidų, apsvarsčiau, kodėl taip nutiko.. O tai buvo todėl, kad priėjau per arti atbrailos, bandydamas įvertinti situaciją. Juokingiausia tai, kad tai buvo pirmas patarimas, kurį Xavier‘as man davė, kai atvykome į Aliaską: „Nesiartink prie atbrailų“.

Kas buvo tavo didžiausi įkvėpėjai, kai nuvykai į Aliaską? Su kuo rungtyniavai mintyse?

Mane visuomet įkvepia žmonės su kuriais esu. Jei pavyzdžiui, keliauju į Aliaską su Xavier‘u, tuomet stengiuosi susitelkti į šlaitų ribas, bet jei esu su Nicolas Müller, Alpėse, kur visą dieną darome šuolius nugara, tuomet jausmas toks, „Gerai, gal reikėtų labiau padirbėti su atbulais šuoliais“. Mane išties įkvepia daug žmonių ir aš stengiuosi susikurti savo asmeninį čiuožimo stilių. Tuo pačiu metu, stengiuosi įkvėpti ir kitus, ir padaryti dalykus, kurių nemačiau niekur kitur. Tai mane labai „kabina“ – daryti dalykus, kurių niekad nedariau anksčiau, o ypač, kurių nedarė ir niekas kitas.

Victor'as paleidžiamas Hotel Room viršūnėje, tai aukščiausia riba, kuria jam teko čiuožti. Vaizdas iš srities "nukrisi - mirsi".
Nuotrauka: Jerome Tanon / Origins

Kaip smarkiai Aliaskoje priartėjai prie savo limitų, ta baimės ir galimybių prasme?

Pirmais metais, kai išvykau, sakiau, kad slidinėsiu ties „bailių“ ir „kūdikių“ ribomis. Nesakiau sau, „Noriu būti tas bičas, kuris siekia aukščiausios ribos“. Aš tik norėjau daryti tai, ko nebuvau daręs anksčiau. Antrais metais, kai keliavau su Absinthe, čiuožimas buvo labiau freestyle‘inis. Treti metai buvo geri, bet šiais metais, mano ketvirtaisiais, pasiekiau tai, ko senai troškau – ta riba yra vadinama Hotel Room. Tai šlaitas kalnuose, kuriuo Xavier‘as čiuožė prieš pora metų ir kaskart, kai ateidavau pas jį į namus, matydavau jo fotografiją ir sakydavau, „Dievinu šitą vaizdą. Paviršius atrodo puikiai ir norėčiau juo nusileisti“. Antroje mūsų kelionės dalyje, atvykome tiesiai priešais tą kalną, oro sąlygos buvo tobulos. Aš taip bijojau. Šlaitas buvo ties viršutine riba, o aš niekuomet nebuvau čiuožęs didžiosiomis keteromis. Tačiau man pavyko ir pagalvojau, „Taigi, man pavyko ir viskas buvo gerai. Dabar galėsiu padaryti šitą, šitą ir šitą“. Jaučiausi gerokai labiau užtikrintas nei anksčiau ir galėjau pradėti čiuožti didesnėmis, ryškesnėmis trasomis.

Aliaską įvardinai kaip priklausomybę. Ar manai, kad tai kaip narkotikas?

Snieglentininkui – taip. Tai labai smagu, labai baisu ir labai daug įtampos. Tai be kalbų, išskirtinis dalykas. Tačiau visa tai žaidžia su tavo protu, nes gali pralaukti 10 ištisų dienų nieko neveikdamas, dėl prasto oro ir nieko negali dėl to padaryti. Tuomet staiga oras išsigiedrija, bandai čiuožti nesveika trasa, esi velniškai išsigandęs, bet tau pavyksta, o sniegas – tiesiog tobulas. Tai iš tiesų beprotiškas emocijų miksas, kurio negausi niekur kitur.

Victor'as artėjant prie Haines, Aliaskoje.
Nuotrauka: Jerome Tanon / Origins

Koks buvo jausmas filmuojantis „Origins“ filme?

Buvo nuostabu atstovauti Prancūziją, nes filmuojiesi ne tik dėl savęs, bet ir bandai kuo geriau pristatyti savo šalį. Ir pats filmavimasis su TransWorld buvo didelė garbė. Nors, nebuvo lengva. Žiemos pradžia buvo išties sudėtinga. Niekur nebuvo sniego, apart Japonijos, tačiau kaip komanda, nusprendėme į Japoniją nevykti. Nenorėjau gaudyti tų pačių kadrų, kaip kitos 50 komandų – norėjau palaukti ir padaryti gerų šuolių per tramplynus. Tiesą sakant, buvo labai daug įtampos, kasdien tikrindavome orų prognozes. Pamatėm sniegą Austrijoje, tad kitą dieną buvome Austrijoje. Jie prognozavo metrą sniego, bet kiekvieną dieną sniego iškrisdavo vis mažiau: 80 centimetrų, 40 centimetrų, 10 centimetrų, kol galiausiai pabaigoje nebegalėjome nieko padaryti. Pabandėme kitą kurortą, buvusį už 5 valandų kelio. Sniegas buvo prastas, vien akmenys. Nieko negalėjome padaryti ir kasdien matydavome kitų snieglentininkų komentarus iš Japonijos, „Oh, kiek daug sniego“. Buvau sugniuždytas. Bet manau, kai kurie komentarai buvo išgalvoti, tad niekad ir nesi tikras. Buvo sunku, bet dirbome sunkiai, ir pabaigoje turėjome daugybę kadrų ir filmuotos medžiagos iš keturių skirtingų vietų: Austrijos, Prancūzijos, Italijos ir Aliaskos. Ak, ir viena diena iš Šveicarijos su mano broliu.

Kaip jautiesi dėl dabartinės Prancūzijos snieglenčių sporto situacijos? Iš tarptautinės perspektyvos, atrodo, kad tu, Arthur‘as Londo ir Victor‘as Daviet esat ta varomoji jėga, primenanti galimybes ir stilių, kurį esame matę iš šveicarų Muller‘io, Kalbermatten‘o ir De Marchi, ankstyvuose 2000-uosiuose.

Manau, kad tai yra kartų pamėgdžiojimas. Jei pažvelgtume į Mathieu Crepel, jis pradėjo čiuožti toks jaunas ir buvo išties geras. Jis susirinko daugybę kontaktų ir perėjo į visai kitą lygį, su didelėmis kompanijomis. Tad jis mus parodė pavyzdį. Victor‘ui Daviet ir man, viskas prasidėjo dėl Rip Curl‘o. Mes buvome toje pačioje komandoje, kai dar buvome visai jauni. Kai persikeli į betrases, turi pradėti išties anksti, nes turi daug ko išmokti: apie sniegą, sąlygas, kaip pasistatyti gerą tramplyną, kaip žiūrėti į vietovę ir jos iškilimus, žinoti kur važiuoti, kada važiuoti ir su kuo važiuoti. Nemanau, kad daug snieglentininkų gauna progą iš rėmėjų, kurie sako, „Gerai, tu dar visai jaunas, bet filmuosiesi filme, duosim tau operatorių ir fotografą, su kuriais dirbsi ateinantį sezoną“.

Victor'as nusiskina apdovanojimą už keletą dienų statytą milžinišką tramplyną. 
Arêches-Beaufort, Prancūzija.
Nuotrauka: Andy Wright / Origins

Daugelis žmonių sužinojo tavo vardą, kai pasirodei Absinthe studijos „Dopamine“ filme. Ar tai daug pakeitė?

Taip, nuo tada kai pradėjome filmuoti „Dopamine“, tai buvo tik būdas treniruotis, tobulėti ir mokytis. „Dopamine“ buvo taškas, kuriame viskas susijungė. Gavau puikų ruožą, o ten pasirodžiau geriausiai kiek man gyvenime teko, tad pavyko žiūrovams parodyti ką aš sugebu. Turiu padėkoti Absinthe ir Justin‘ui Hostynek. Jis galėjo pasikviesti betkurį kitą žmogų paskutinei scenai, tačiau pasikvietė mane, o tai man pakeitė daugybę dalykų.

Esi filmavęsis daugybėje video klipų. Kuriuo labiausiai didžiuojiesi?

Dėl savo susikaupimo ir ryžto judėti tolyn, kažkaip niekad negalvojau apie tai, bet prieš du metus esu pagavęs video, kaip prisisegęs viena koja prie snieglentės padarau backflip‘ą virš tarpeklio, nufilmuotą su dronu. Tai buvo vienas pirmų kartų, kai filmavome su dronu ir labai laukiau atlikti tą triuką. Ypač dėl to, kad nebuvau matęs kitų darant šio triuko, bent jau ne taip, kaip pavyko man. Turėjome tik vieną operatorių, tad triuką turėjau padaryti daugybę kartų – buvau pervargęs ir išsigandęs. Jis turėjo mane nufilmuoti iš apačios, tuomet iš drono, tuomet pagauti kadrą, kaip nusileidžiu, dar iš šono – po filmavimų nejaučiau kojų. Tačiau, kai Grego Campi viską suredagavo ir suklijavo į krūvą, atrodė „nesveikai“ gerai, buvau labai laimingas.

Tobulas šuolis su viena prisegta koja, nuo 45 pėdų aukščio uolos. Prancūzijoje jie sakytų "Ca roule ma poule". 
Nuotrauka: Chris Wellhausen / Origins

Ar kaskart buvai piktas?

Ne, ne, bet tiesiog kiekvieną kartą, kai operatorius pakeisdavo filmavimo kampą, susierzindavau, tad reikėjo daugybės bandymų. Treniravausi ir formavau tą vietą savarankiškai keletą dienų prieš tai, tad buvau pervargęs.

Pastaruoju metu laiką leidi su Sam‘u Anthamatten (legendiniu Šveicarijos alpinistu ir „didžiųjų“ kalnų slidininku, kuris bendradarbiauja su Xavier‘u savo naujausiame filmo projekte „Degrees North“). Tai galėtų būti puiki sąjunga ...

Taip, aš tika pasirašiau sutartį su The North Face ir jis sakė, kad norėtų su manimi ką nors nuveikti. Sutikau (su šiek tiek neužtikrintu ir džiaugsmingu tonu).

Tai puikiai įsilieja į partnerių pasirinkimus ir kaip šių dienų ekonomikoje yra sunku išgyventi, kaip profesionaliam snieglentininkui filmuojantis rimtuose filmuose.

Šiais laikais neužtenka būti tiesiog geru snieglentininku. Turi galvoti apie projektus, palaikyti ryšį su rėmėjais elektroniniu paštu, būti aktyvus organizuojant įvairius renginius. Manau, tai kaip dalis brandos, kai nori, kad kas nors įvyktų, turi prisiimti atsakomybę. O jei tiesiog čiuoži, tuomet ... Yra daugybė čiuožiančių žmonių, tad to tikrai neužtenka. Visgi, esu sujaudintas. Ateinančius trejus metus būsiu su The North Face, ir esu tikras, jog teks daryti visiškai kitus dalykus, nei darydavau prieš tai. Kiekviena istorija veda prie kitos.

Kokie tavo planai šiai žiemai (2016 m)?

Filmuojuosi su TransWorld ir tuomet vyksiu į kelionę su Travis (Rice).

Greičiausiai, gali pamatyti šį tramplyną Google Maps'uose, jei tik žinai kur tiksliai ieškoti. Switch backside 900.
Monterosa Ski, Italija.
Nuotrauka: Remi Petit / Origins

Tai svarbus įvykis! Tai yra tai, ko visi nori...

Taip (juokiasi). Maniau, kad tai neįvyks. Na, viskas turėjo vykti praeitais metais, bet neįvyko, tad buvau labai laimingas, nes galėjau 100 procentų susitelkti į TransWorld projektą, o tai išties gerai. Iš Travis‘o nieko negirdėjau jau senai, ir tuomet prieš pora dienų jis su manim susisiekė, tad panašu, kad kelionė įvyks. Nors, tuo pačiu reiškia, kad turėsiu čiuožti dukart smarkiau, kad abu projektai pavyktų.

Tu pasakoji apie TransWorld projektą ir Travice Rice projektą ateinančią žiemą. Garantuotai gali atsipūsti ir pasimėgauti, nes pagal visų standartus pasiekei geriausia.

Ne, nes mintyse aš niekuomet nenusibrėžiu tikslų, kur turėčiau būti. Kiekvienais metais tiesiog stengiuosi padaryti daugiau nei anksčiau. Filmavimasis su Standard jau buvo nerealus, tuomet gauta paskutinė scena su Absinthe, buvo taip, „Wow, čia nesveika!“. Ir tuomet galimybė filmuotis su TransWorld, kur taip pat gavau baigiamąją sceną. Pastaruosius pora metų, klausiau savęs, „Ko daugiau galėčiau norėti?“. Tad kaip ir sakiau, tiesiog stengiuosi nesustoti ir siekti daugiau. Esu toks laimingas, kur esu dabar. Man labai pasisekė.

Originalus straipsnis anglų kalba: http://snowboarding.transworld.net/featuresobf/into-his-own-the-victor-de-le-rue-interview/#HGtFjp1YoRpwmXKB.99

 

Daugiau interviu ir įdomių straipsnių, skaitykite kituose mūsų BLOG'o įrašuose. :)
Jūsų Vilturas!

www.vilturas.lt
+37068517018