Keliautojų užrašai: Kodėl reikia vežtis vaikus slidinėti?

Kalnai yra ta vieta, į kurią kuo anksčiau gyvenime nuvyksi, tuo anksčiau įsimylėsi ir slidinėsi iki gyvenimo galo. Tą patvirtins visi kalnus mylintys ir kasmet ten sugrįžtantys keliautojai. Tai vieta, kur gali atvykti su visa šeima, pasiimti vaikus ir supažindinti juos su dar vienu gyvenimišku stebuklu. Kalnuose švaru, grynas oras, nėra nusikaltimų. Čia kaip kitas pasaulis, kur pailsi nuo skubėjimo ir kasdienybės. Mano geriausi prisiminimai.. ir turbūt anksčiausi taip pat, yra būtent iš slidinėjimo kelionių. Papasakosiu savo istoriją, kaip buvau „susirgdinta kalnų liga“. [2016.08.31]

Kalnai yra ta vieta, į kurią kuo anksčiau gyvenime nuvyksi, tuo anksčiau įsimylėsi ir slidinėsi iki gyvenimo galo. Tą patvirtins visi kalnus mylintys ir kasmet ten sugrįžtantys keliautojai. Tai vieta, kur gali atvykti su visa šeima, pasiimti vaikus ir supažindinti juos su dar vienu gyvenimišku stebuklu. Kalnuose švaru, grynas oras, nėra nusikaltimų. Čia kaip kitas pasaulis, kur pailsi nuo skubėjimo ir kasdienybės. Mano geriausi prisiminimai.. ir turbūt anksčiausi taip pat, yra būtent iš slidinėjimo kelionių. Papasakosiu savo istoriją, kaip buvau „susirgdinta kalnų liga“.

Viskas prasidėjo 2005 metais, kai šeimos draugai pagaliau įkalbėjo ir mūsų šeimą pradėti slidinėti. Man buvo 14 metų. Ant slidžių nebuvau stovėjus nei karto, nes Lietuvoje slidinėjimas dar nebuvo populiarus. Buvau vaikas, maksimum pora kartų buvęs užsienyje, tad ir pati kelionė į kalnus atrodė, kaip koks stebuklas. Laukiau išsišiepus.

Šeimos draugų kompanija visuomet buvo nemaža, važiuodavo šeimos su vaikais, keletas kitų draugų. Tais metais mūsų buvo apie 20 žmonių. Pamenu išsinuomavom didesnį miniveną ir vykom „savo transportu“. Tuomet dar buvo „sienos“, tad stodavom Lazdijuose. Lenkijos keliai dar nebuvo sutvarkyti, tad kelionė tęsdavosi gan ilgai. Visuomet stodavome tarpinei nakvynei, nesvarbu, kad vairuotojas automobilyje ne vienas, niekada nerizikuodavo važiuoti per naktį iki galutinio tikslo. Kelionė per Lenkiją ir Čekiją nebūdavo labai ypatinga, tik vis išmokdavom naujų žodžių: „Sklep“, „Restauracja“, „Vyjazd“. Žiemos metu viskas buvo balta, tik lenkiški namai spalvoti – rožiniai, salotiniai, žydri, geltoni ir su daug daug reklamos. Nelabai kas iki šių dienų pasikeitė, nebent kelio kokybė.

Gražiausia būdavo įvažiuot į Vokietiją arba Austriją, kur prasidėdavo iki detalių sutvarkyti ir iššluoti miesteliai. O pirmus kartus pamačius tolumoje atsirandančias aukštesnes kalvas, vaikiška širdelė uždainuodavo. Nežinau ar tėvai tai supranta, kad vaikui tai gali pasirodyt kaip svajonės išsipildymas, pirmą kartą gyvenime pamačius kalnus. Aš pati galbūt to dar nesupratau, bet viskas atrodė stebuklinga.

Pirmas slidinėjimas buvo Heiligenblut kurorte, Austrijoje, Karintijos regione. Po tarpinės nakvynės jį, betkokiu atveju, pasiekėme vakare jau sutemus. Įvažiavus į  kalnuotą vietovę, pamenu, kaip veidas automatiškai prisispaudė prie automobilio stiklo, bandydamas įžiūrėti kalnus. Buvo tamsu, matėsi tik kontūrai ir nedideli žiburėliai padangėje. Tuomet pasimetus maniau, kad tai žvaigždės, tačiau tai buvo kalnų viršūnėse išsibarsčiusių viešbutėlių ir trobelių žiburiai. Aukštis buvo neįtikėtinai didelis. Bent jau tada taip atrodė, matant pirmą kartą. Buvau „apšalus“ nuo kalnų didybės.

„Landhotel Post 4*“ – taip vadinosi viešbutis, kuriame gyvenome. Vieta patogi - kitoj pusėj gatvės keltuvas. Bet didžiausias siurprizas buvo ryte, kai išaušus pamatėm vaizdą per langą. Prieš akis stūgsojo aukščiausias Austrijos kalnas „Grossglockner“ siekiantis 3798 metrų aukštį.

Pirmasis nusileidimas nuo kalno nepamenu ar buvo baisus. Nusivedė mus draugai į „varlinyką“, turėjo išmokyti ir mane ir tėvus. Visiems trims mums buvo pirmas kartas kalnuose. Draugai buvo jau senai slidinėjantys, tad parodė pagrindinius manevrus, kaip stabdyti ir žiūriu, kad jau leidžiuosi nuo kalno. Čiuoždavom su mama, o kai sugalvojom, išlįsti iš „varlinyko“, per klaidą nusukom į raudoną trasą, jau pažengusiems. Leidomės geras dvi valandas – ir čiuožėm, ir lipom, ir ant užpakalio leidomės, kaip baisu buvo. Tada atrodė baisiau būt negali, o dabar į lengvesnes nei raudonas net nežiūrim.

Palyginus su dabar pradedančiais vaikais aš jau buvau didelė, 14 metų vaikai šiais laikais nuo kalnų lekia geriau nei patyrę slidininkai. Dabar yra normalu į kalnus vežtis vaikus nuo 4-5 metų. Gal nebus jiems taip įdomu, nes dar gali nelabai suprast, ko čia iš jų nori, tad asmeniškai manau, kad geriausias laikas pradėti čiuožti – nuo kokių 6-7 metų. Nors „vietiniai“ (turiu omeny žmones gyvenančius Austrijoje, Italijoje, Prancūzijoje ar gretimose kalnams valstybėse), kažkaip nesuka sau galvos ir vaikus ant slidžių stato nuo 2 metų. Yra tekę matyti mergaitę, čiuožiančią slidėm, su „soske“ burnoj. Iš smalsumo paklausėm greta sustojusių tėvų - jai buvo 2,5 metų.

Tėvai vaikus dažnai „paleidžia“ į slidinėjimo mokyklą, ant kalno kasmet galit matyti ryškiom liemenėm apsirengusių „ančiukų“ virtinę, išsiskėtusių ir „plūgu“ besileidžiančių nuo kalno. Kiti tėvai mažuosius moko pasistatę juos tarp kojų. Atrodo mažyliai, ilgai mokysis, bet žiūrėk, kitą sezoną jie jau lekia vieni, savarankiškai ir tik spėk pagaut, kad į kitą trasą nenulėktų.

Kitais metais ir aš čiuožiau užtikrintai, baisu buvo gal tik ant juodos trasos, kai užsikėlėm su tėčiu kažkur į padangę ir baisiausias jausmas buvo daryt posūkį. Pamenu stovėjau ant briaunos, kalno viršūnėj, o slidės tabalavosi priekiais neliesdamos sniego, koks statumas buvo. Kvėpavau kvėpavau, kaupiausi kaupiausi. Ir taip ir anaip galvojau, kaip čia reiks čiuožt, o baisu, kai velnias. Ir tada prie manęs sustojo toks ne daugiau 5 metų pyplys, pastovėjo kokias dvi sekundes, nusišypsojo ir „nėrė“ į tą juodą trasą potiesiai. Tai buvo mano „lūžis“ ir motyvacija. Pamaniau, jei gali toks mažas vaikas – galiu ir aš. „Įkirtau“ pačios sugalvoją „1,2,3 sistemą“, kai labai baisu daryti apsisukimą – leidiesi šonu, skaičiuoji iki trijų ir ant 3 apsisuki. Paskui taip ir leisdavausi be perstojo skaičiuodama „viens, du, trys, viens du, trys...“. Dar po metų, buvau kaip tas penkiametis vaikas, leidausi visomis trasomis tiesiai, nesvarbu statumas, nesvarbu sudėtingumas. Pasileisdavau ir sustodavau kalno apačioje sulaukt šeimos ir kitų čiuožiančių iš paskos. Sakydavo: „Na tu ir kamikadzė!“. Po 5 metų slidinėjimo slidėmis su bendraamžiais „perėjome“ ant snieglenčių – dar dabar yra kur tobulėti.

Dar vienas smagus prisiminimas, kurį dažniausiai organizuoja draugų kompanijos yra "čainikų" krikštynos. Tai tradicija, kai po savaitės slidinėjimo, čiuožiantys ne pirmus metus slidininkai pakrikštija visus pirmamečius „čainikus“. Turi pračiuožti trasą ir parodyti savo sugebėjimus, ką išmokai per savaitę, ir atlikti įvairiausias kitas užduotis! Įrodžius, kad esi vertas slidininko ar snieglentininko vardo, gauni visų pasirašytą slidininko pažymėjimą! Dar dabar namie stovi įrėmintas. Haha. Kaip vaikui, pamenu buvo be galo daug džiaugsmo ir didelė atrakcija. Prisiminimai išliko iki šiol.

Esu be galo dėkinga savo tėvams, kad tuomet išsivežė mane slidinėti, kad kasmet pasiimdavo ir mane su broliu, ir kad draugai „užkrėtė“ mus kalnais. Bendros kelionės su šeima suartina. Tas ryšys, prisirišimas, papildoma bendra veikla ir buvimas kartu yra nepakeičiama! Ankčiau būtent tėvai, mums mažiesiems, rodydavo kryptį, kur čiuožti, kokią trasą rinktis. O dabar mes jiems rodome naujus kurortus ir pasakojame gražiausius prisiminimus iš naujai atrastų vietovių ir snieguotų šlaitų. Kasmet laukiu naujo slidinėjimo sezono ir jau vasaros pabaigoj pradedu sapnuoti, kaip leidžiuosi per purų sniegą, kvėpuoju grynu kalnų oru ir mėgaujuosi kiekviena akimirka. Jei gyvenimas leis, tikiuosi slidinėsiu iki senatvės.

Tad mielieji tėveliai, kreipiuosi į jus, kalbėdama už Jūsų vaikus į ateitį – važiuojat į kalnus, pasiimkit ir juos, ateityje jie bus dėkingi!

Linkėjimai, Vaiva!
Jūsų Vilturas

Įkalbėjome suteikti džiaugsmo ir vaikams? Kreipkitės, padėsime išrinkti geriausias atostogas Jūsų šeimai!
vaiva@vilturas.lt  +37068517018